Baldų gamybos pramonė išsivystė iš stalystės amato. Šio amato patirtis ir tradicijos Lietuvoje labai senos. Žinoma, kad jau 1579 metų gegužės 30 d. Vilniaus amatininkai gavo Karaliaus Stepono Batoro privilegiją steigti stalių cechą. Cecho statutuose buvo rašoma, kad jo nariams leidžiama gaminti įvairius stalus, spintas, kėdes, langų rėmus ir kitus stalių gaminius ir pardavinėti juos Vilniaus turguje. Tikraisiais cecho nariais galėjo būti tik stalystės meno meistrai. Vilniaus stalių ceche XVIII a. dirbo daug iš užsienio atvykusių meistrų. Ilgainiui Vilnius tapo stambiu stalystės centru. 1893 metais čia jau dirbo 220 meistrų, 136 pameistriai ir 270 mokinių.
Kituose Lietuvos miestuose tokie cechai atsirado vėliau. Pirmasis stalių cechas Kaune įsteigtas 1672 metais lapkričio 3d., Klaipėdoje – 1752 metais liepos 25 d. Kita labai reikšminga Lietuvos baldų pramonės raidos data yra 1879 metai, kai Kauno Fredos priemiestyje buvo įsteigta pirmoji pramoninės baldų gamybos įmonė „Elena“. Jau 1882 metais ši įmonė turėjo 200 darbininkų, modernius Amerikoje įsigytus įrengimus ir gamino kėdes bei kitus baldus daugeliui Rusijos geležinkelio stočių. Deja, „Elenos“ fabrikas baldus gamino neilgai – nesugebėjo atlaikyti konkurencijos, ir ėmė dirbti kaip lentpjūvystės įmonė. Nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1940 m.) baldus gamino tik amatininkai, didesnių pramoninių įmonių visai nebuvo, jos pradėtos steigti tik sovietmečiu pirmojo ūkio suvalstybinimo metu (1941 m.).
Baldų pramonė labai intesnyviai buvo vystoma 1960 – 1990 metų laikotarpiu, prasidėjus pramoninei gyvenamųjų namų statybai ir atsiradus labai didelei buitinių baldų paklausai. Tada pastatytos kelios didelės naujos įmonės, parengta daug aukščiausios kvalifikacijos specialistų (inžinierių, dizainerių). Šioje pramonės šakoje buvo per 16 tūkst. dirbančiųjų, o didžioji pagaminamos produkcijos dalis išvežama į tuometinę Tarybų Sąjungą. Be buitinės paskirties baldų, Lietuvos baldų gamybos įmonės daug metų gamino stalus siuvimo mašinoms, medinius televizorių, magnetolų ir šaldytuvų korpusus, baldus ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos bei kitų didžiųjų Rusijos miestų teatrams, koncertų salėms, prestižiniams viešbučiams. Per palyginti trumpą laiką įgyta patirtis vėliau, jau 1963 m., leido pradėti baldų eksportą į Skandinaviją, Vakarų Europą ir net Afrikos šalis.
Nežymus gamybos nuosmukis šioje pramonės šakoje buvo tik 1993 – 1996 metų laikotarpiu. Tada ypač akivaizdžiai pasireiškė kai kurių anksčiau buvusių valstybinių įmonių nesėkmingo privatizavimo pasekmės. Buvo prarasti ir produkcijos pardavimo ryšiai su tuometinės Tarybų Sąjungos respublikomis. Šios dvi priežastys vienodai reikšmingos beveik visoms pramonės šakoms, tačiau skirtingai jas paveikė. Medienos produkciją (pjautinę medieną, fanerą, plokštes, baldus ir kt.) gaminanti pramonė nukentėjo mažiau ir atsigavo greičiau, negu metalo, chemijos ir kitos pramonės šakos. Griūnant senajai sistemai, ėmė steigtis naujos mažos personalinės įmonės, akcinės bendrovės.
Dabar visos baldų gamybos įmonės jau yra privačios, dauguma jų pastaraisiais metais labai sėkmingai didino gamyba, buvo modernizuotos.