Odos apdirbimo istorija
AUŠRA (PRADŽIA)
Odų rauginimas – tai neabejotinai vienas iš seniausių amatų žmonijos istorijoje. Oda, gaunama iš sumedžiotų žvėrių ir naminių gyvulių, pradžioje buvo naudojama drabužių ar palapinių gamybai, tačiau ji sukietėdavo esant žemai temperatūrai arba supūdavo esant dideliems karščiams. Ji tikriausiai vėliau būdavo įtrinama gyvulių taukais, kad taptų lankstesnė bei patvaresnė. Tai buvo pirmasis elementarus rauginimo procesas, aprašytas Homero Iliadoje bei įvairiuose asirų raštuose. Kitas antikiniais laikais naudojamas procesas buvo rūkimas – beveik neabejotinai atrastas atsitiktinai.
Tai paskatino rauginimą aldehidais – dūmuose esančiais elementais, išskiriamais deginant lapus bei žalias šakeles. Greitai buvo pastebėta, kad puvimo procesas taip pat gali būti sulėtintas džiovinant, išnešant į saulę arba ištrinant druska. Daržovių rauginimas, savo ruožtu, taip pat buvo žinomas senų senovėje, nors nėra aišku kaip kai kurių medžių (ypatingai ąžuolo) žievėje randamos rauginimo savybės buvo atrastos. Kitas būdas, žinomas jau senų senovėje, yra rauginimas alūno pagalba. Šis mineralas yra ganėtinai plačiai paplitęs savo natūralioje būsenoje, ypač vulkaninėse vietovėse. Šie procesai, kurie palaipsniui tobulėjo bei darėsi veiksmingesni, davė pagrindą odos panaudojimui antikiniame pasaulyje, ir tęsėsi šimtmečius iki pat šių dienų. Plataus šių būdų panaudojimo įrodymai buvo aptikti eilėje rašytinių dokumentų, piešinių bei archeologinių radinių. Pavyzdžiui, Mesopotamijoje, tarp penktojo ir trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų, šumerai naudojo odą ilgų suknelių ir diademų moterims gamybai. Asirai naudojo odą avalynei, o taip pat ir vynmaišiams, kurie, kuomet pripūtus, tarnaudavo kaip plaustų plūdurai. Tačiau būtent senovės indų civilizacija pirmoji pradėjo apdirbti odą būdu, žinomu „Morocco“ („Maroko“) vardu. Egiptiečiai taip pat įgavo puikių įgūdžių dirbant su oda, kurią naudojo drabužiams (netgi pirštinėms), įrankiams, ginklams bei paprastiems ornamentams. Finikiečiai atrado įdomų odos panaudojimą: pasak istoriko Strabo, jie iš odos gamino vandentiekio vamzdžius/kaljanus. Romėnų laikais oda buvo plačiai naudojama visuose imperijos kampeliuose, kur buvo įdiegti geriausi rauginimo būdai, jeigu jie dar nebuvo sukurti vietos mastu. Romėnai naudojo odą avalynei ir drabužiams, o taip pat skydų bei šarvuotės gamybai. To laikotarpio odų raugykla/gamykla buvo aptikta tarp Pompėjos griuvėsių su visa įranga, kuri buvo naudojama per paskesniuosius amžius.
NUO VIDURAMŽIŲ IKI DABAR
„Cordovan“ odos gamyba buvo išvystyta aštuntajame šimtmetyje Ispanijoje, tuomet įsiviešpatavus maurams ir reikšmingo proceso dėka, raugimo procesas dar daugiau pasireiškė ir liko gerai žinomas visoje Europoje per amžius. Tačiau Marco Polo parodė, kad apdirbama oda nebuvo skirta tik vakarų pasauliui. Savajame „II Milione“ jis pasakoja, kad mongolai naudojo odą gertuvėms, antklodėms, kaukėms ir kepurėms, bei, iki praeito amžiaus, raugimo metode buvo atlikti tik keli esminiai pakeitimai. Rauginimas alyvos pagalba buvo naudojamas odos, skirtos apsauginiams drabužiams , gamybai, o rauginimas alūno pagalba buvo taip pat plačiai paplitęs, nors ir ne visada visiškai sėkmingas. Taip pat dažnai buvo atliekami įvairūs apdailos darbai, kad oda taptų lankstesnė ir atrodytų gražiau, dažniausiai ji būdavo dažoma. Be praktinio panaudojimo, šie produktai taip pat tiko dekoratyviniams tikslams. Pavyzdžiui, keturioliktame amžiuje, oda buvo kombinuojama su medžiu kėdžių, portšezų bei suolų gamybai, kuri atrodė kaip autentiškas menas. Taip pat ir su baldų apmušimo amatu (ypatingai Venecijoje penkioliktame ir šešioliktame amžiuje) bei dėžių ar juvelyrinių dirbinių dėžučių gamybai, taip pat kalbant apie knygų įrišimo amatą, oda visais atvejais priduodavo subtilumo bei patvarumo. Grįžtant prie rauginimo būdų, kažkada viduramžiais buvo atrastas plaukus šalinantis negesintų kalkių poveikis, būdas, kuris dar yra naudojamas ir šiandien. Tačiau praeito amžiaus viduryje buvo atrastos chromo druskos rauginimo savybės. Tai paskatino gamybos kokybės tobulėjimą, kuomet amžiaus pabaigoje tai buvo įdiegta pramonėje. Kitas perversmo veiksnys buvo tas, kad rauginimo duobė buvo pakeista sukamuoju būgnu bei buvo atrasti nauji tanino tipai. Šių naujovių pasėkoje, rauginimui skirtas laikas gerokai sutrumpėjo; procesas, kuris kadaise trukdavo nuo aštuonių iki dvylikos mėnesių, sutrumpėjo iki kelių dienų. Pabaigai, mes vėl grįšime ir peržvelgsime į sistemas ir įrankius, naudojamus odos apdirbimui. Ir mes matome, kad šie būdai liko beveik nepakitę nuo Paleolito laikų iki šių dienų, išskyrus produktyvumo patobulinimą bei naudojimo palengvinimą. Beveik kiekviename istoriniame laikotarpyje, kuomet buvo naudojamas rauginimas, buvo aptikti panašūs įrankiai, skirti kailio kaišimui, valymui, skutimui, kimšimui bei kirpimui. Tai yra dar vienas požymis, kad odų rauginimo amatas ėjo koja kojon su žmonijos istorija, išlaikydamas meistriškumo lygį, kuris šiandien, sparčios automatizacijos laikais, vis dar yra artimai susijęs asmeniniu odadirbio jautrumu bei jo solidžia patirtimi.